Sausio mėnesį virusas atrodė taip toli, „kažkur ten Kinijoje“, kad nė vienas iš mūsų nesusimąstėme kokioje padėtyje atsidursime po maždaug poros mėnesių. Ekstremali situacija, nuotolinis darbas, uždaromos mokyklos, kavinės, restoranai, pramoginės vietos, galiausiai įvestas karantinas.
Visa tai apsunkino mūsų gyvenimą, ypač judriems, veikliems žmonėms. Jaunimui tai tapo tarsi peilis po kaklu, kai apribojus judėjimą teko skubiai persiorientuoti. Visuomenei prireikė laiko suvokti kam šios priemonės reikalingos, bet su tam tikromis išimtimis pristaikyti pavyko. Lengva nebuvo, nes ir situacija neeilinė, ekspertai teigia, kad tai didžiausia žmonijos krizė nuo II-ojo pasaulinio karo laikų.
Virusas pasiekė Lietuvą ir jo suvaldymo klausimas tapo valstybiniu reikalu. Natūralu, kad bent jau formalios lyderystės ėmėsi valstybės vadovai, nes kitos išeities tiesiog nebuvo. Vyriausybės įsteigė Valstybės ekstremaliųjų situacijų centrą, jo vadovu paskyrė sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, kuris ir buvo pagrindinė figūra viešojoje erdvėje pirmosiomis dienomis, ja lieka ir dabar. Vėliau įsijungė papildoma institucija COVID-19 valdymo komitetas, kuriam vadovauti ėmėsi premjeras Saulius Skvernelis.
Stebint pastarųjų dienų viešąją erdvę pagrindiniai klausimai kyla šie: ar krizė valdoma gerai? ar nebuvo pavėluota? Vieni giria, kiti aršiai kritikuoja A. Verygą, kai kas nori, kad situacijos valdymas pereitų į S. Skvernelio rankas, dar kiti pasigenda aktyvesnio prezidento vaidmens krizės valdymo procesuose, galų gale siūloma, kad viruso valdymo operacijoms vadovautų kariškis ar karo medikas.
Pabandykime be išanakstinio nusistatymo, objektyviai panagrinėti valdžios atstovų veiksmus, pozicijas krizės metu.
Apie didžiausios Seime frakcijos seniūną, nepopuliariausią politiką Lietuvoje Ramūną Karbauskį net nėra ką kalbėti, jis pasitraukė į šalį, o jei pasirodydavo viešai, kartodavo, kad Lietuva geriausiai pasirengusi koronaviruso suvaldymui Europoje, padėtis kontroliuojama puikiai, nieko netrūksta, esame lyderiai. Bet ar tai tikrai tiesa?
Nusikelkime į pačią pradžią. Po pirmojo užfiksuoto koronaviruso atvejo Šiauliuose surengtoje spaudos konferencijoje A. Veryga tikino, jog reagentų atlikti testams netrūksta, asmens apsaugos priemonių medikams taip pat, jos yra sandėliuose ir netrukus bus pristatytos. Deja, kaip paaiškėjo vėliau tai nebuvo tiesa. Žiniasklaidoje nuolat pradėjo lįsti anoniminiai medikų skundai apie katastrofinį apsaugos priemonių trūkumą, medikai į karą su virusu stojo praktiškai plikomis rankomis, ypač kentėjo rajonų ligoninės, kurioms priemonių trūkumas pasireiškė greičiausiai. Ir jeigu ne verslo pagalba, kuris operatyviai sureagavo į medikų, visuomenės veikėjų prašymus, aukojo pinigus reikiamoms priemonėms įsigyti – padėtis būtų tapusi katastrofiška nuo pat pirmųjų dienų.
Tam pačiam verslui dar buvo ir trukdoma, vienam iš gamintojų sutikus dideliais kiekiais gaminti dezinfekcinį skystį, beveik savaitę teko stumdytis su valdininkais dėl galimybių gauti leidimus šiai veiklai. Padėtį sunkino tai, kad kalbame apie alkoholio gamintojus, o ministras A.Veryga puikiai žinomas kaip „anti-alkoholinis ministras“, nors šiuo atveju alkoholio politika ir dezinfekcinio skysčio gamyba nesusiję dalykai.
Susirgimų daugėjant įtartinai pradėjo atrodyti mažas atliekamų testų ligai nustatyti skaičius. Iki tol ministras tvirtino, kad visko užtenka, tačiau vėliau pradėjo aiškėti, kad testų tiesiog trūksta, tad jie paprasčiausiai buvo taupomi.
Tiesa įsijungus Vyriausybei buvo užsakytos testų, apsaugos priemonių medikams siuntos, kurios pradėjo keliauti lėktuvais iš Kinijos, bet akivaizdu, kad tai buvo jau pavėluotas veiksmas, o ir žvelgdami į tuos prigrūstus lėktuvus vis tiek girdime medikus, kurie toliau sako, kad priemonių negauna. Galbūt tai jau vadybos problemos?
Faktai akivaizdžiai liudijantys, kad laiku nebuvo pasiruošta artėjančiai krizei. Bet ar dėl to reikia kalti prie kryžiaus ministrą A. Verygą?
Niekas ES nesugebėjo geriau tvarkytis už Lietuvą, visose valstybėse buvo juntamas priemonių trūkumas. Nesitvarkė geriau tai nereiškia kažkokio ypatingo pagyrimo, tačiau visi Europoje be išimties su krize tvarkėsi blogai. Visi pagiriamieji žodžiai buvo nukreipti Azijos šalių link, nes Europoje tiesiog nebuvo galima išskirti kažkokios valstybės gebančios efektyviai tvarkytis su viruso protrūkiu.
Netruko pradėti situacija naudotis opozicija, ypatingai konservatoriai Seime, kurie kartu su jiems palankia žiniasklaida kalė A. Verygą prie kryžiaus. Buvo suprasta, kad dabar palankus metas „nukalti“ ministrą ir krizės akivaizdoje pradėta politikuoti, tiek konservatoriai, tiek žiniasklaida užsimojo bet kokia kaina išversti ministrą iš posto, parodyti koks jis nekompetentingas, silpnas, negeba valdyti krizės. Kartu šviežiai opozicijos lyderiu tapusiam Gabrieliui Landsbergiui, to pačio Verygos nuskausmintai žiniasklaidai, kuri dėl alkoholio reklamos draudimo neteko reikšmingos dalies pajamų ir tikrai nėra palanki A. Verygai, įrodyti, kad jie kažko verti.
Gėdingai LRT eteryje išstojo ir eksprezidentė Dalia Grybauskaitė, naudodamasi situacija netiesiogiai ministrą išvadino asilu. Akivaizdu, kad prezidentė ilgai negalėjo tik savo šiltnamyje ramiai auginti agurkus, buvo galima tikėtis panašaus įstojimo į A. Verygos kritikų armiją.
„Žinokit, atsistojau ir paplojau namie sau viena po prezidentės pasisakymo“, - feisbuke savo euforija dalijosi europarlamentarė R. Juknevičienė. Iš kur toks žavesys? Gal prezidentė pateikė būdus kaip sustabdyti virusą? Gal pasidalino stebuklingu receptu kaip gelbėsime ekonomiką? Ne, užteko suraukti antakius ir ministrą palyginti su asilu.
Galima kaltinti A. Verygą dėl jo padarytų klaidų, kurių išties buvo, tačiau opozicija, įvairūs žurnalistai, kandenciją baigusi prezidentė čia pasirodė iš blogosios pusės, nieko patys nesiūlė, tik kritikavo.
Dar blogiau, kad šioje situacijoje melavo visi, ir R. Karbauskis, ir A. Veryga, ir G. Landsbergio vedini konservatoriai. Melas ir savi interesai ėmė viršų, susitelkimo, bendradarbiavimo siekiant įveikti krizę nebuvo.
Nemažai viešumoje komentuojančių visuomenės atstovų pasigedo aktyvesnio prezidento Gitano Nausėdos dalyvavimo, ypatingai čia reiškėsi interneto platybėse „užingridiniais“ pakrikštyti veikėjai, kurie jau iki krizės nevengdavo pašiepti G. Nausėdos.
Ar didelį visuomenės pasitikėjimą turintis G. Nausėda galėjo aktyviau sudalyvauti? Galbūt. Ypač kai buvo stokojama lyderystės, telkiančios asmenybės. Prezidentas čia turėjo galimybę sublizgėti, bet pasiūlymų kaip efektyviau valdyti krizę, aiškios pozicijos įvairiais klausimais susijusiais su krizės valdymu, ypatingai ekonominiu aspektu, pritrūko. Dažniau girdėjome vien tik kritiką – visi blogi, partijos blogos, Seimas apgailėtinas.
Visgi Prezidentūros pastangos buvo matomos siekiant stiprinti vadybą bei logistiką, kad paspartėtų trūkstamos papildomos medicininės aparatūros, reagentų, saugos priemonių įsigyjimas. Tiesa, turime prisiminti, kad prezidento galios yra labai ribotos, be to nepamirškime, kad valstybės vadovas atstovauja Lietuvą ES lygmenyje, kur darbo tikrai yra nemažai. ES šiuo metu itin susikaldžiusi, priimti sprendimus nelengva.
Premjeras Saulius Skvernelis irgi lyderystę įrodinėjo tik socialiniuose tinkluose, daugiausiai užsiimdamas viešaisiais ryšiais, keldamas nuotraukas su priemonėmis pakrautais lėktuvais ar išvydęs žurnalistės įkeltas nuotraukas su medikų kelis kartus naudotais vienkartiniais rūbais, grasindamas A. Verygai nedelsiant atleisti Kauno klinikinės ligoninės vadovą.
Tiesa, reikia pripažinti, kad įsijungus premjerui buvo nuimta dalis atsakomybių nuo A. Verygos, kuris jų jau tikrai turėjo per daug. Visi vadybiniai testų, apsaugos priemonių logistikos klausimai perėjo į premjero kontrolę.
S. Skvernelis taip pat griežtai įvertino atskirus asmenis grįžtančius į tėvynę ir nesilaikančius karantino reikalavimų, netrukus ne itin objektyvi žiniasklaida pradėjo priešinti premjerą su dauguma grįžtančių į tėvynę, nors pats piktybiškai nusiteikusių asmenų vertinimas, nors ir griežtas – buvo teisingas.
Tuo metu Seime, antradienį dėl pozicijos ir opozicijos tarpusavio asmeniškumų, politikavimo, pirmose linijose su koronavirusu kovojantys medikai liko be papildomų priedų prie atlygio. Akivaizdų fiasko patyrusį Seimą ėmėsi gelbėti premjeras, pažadėjęs algas medikams kelti jau nuo balandžio mėnesio. Progą reabilituotis Seimas turės antradienį, parlamentarai svarstys registruotą projektą, pagal kurį priedai medikams, dirbantiems koronaviruso židiniuose, būtų padidinti nuo 60 iki 100 proc.
Praeitą savaitę parlamentaras Andrius Mazuronis savo straipsnyje teigė: „funkcionuojantis, produktyviai dirbantis ir savo pareigas atliekantis Seimas valstybei šiandien yra reikalingesnis nei bet kada.“
Seimas, pasak, A. Mazuronio net negali vykdyti parlamentinės kontrolės. Vyriausybė nesijaučia atskaitinga Seimui ir šią instituciją pastatė į paribį. Į Seimo narius kasdien kreipiasi pavojingomis gyvybei sąlygomis dirbantys medikai, žmonės praneša apie neteisėtus atleidimus ar varymus nemokamų atostogų, o Seimo nariai neturi jokių galimybių su šiomis problemomis kreiptis į ministrus. Seimo nario pareiga paklausti Vyriausybės, kodėl stringa vieni ar kiti darbai. Dabar tokios galimybės nėra. Demokratinėje valstybėje, tokie Vyriausybės veiksmai neturėtų būti toleruojami, valdžios insitucijos turi bendradarbiauti tarpusavyje.
Ne tik politikoje, bet kurioje gyvenimo srityje, ypatingai krizė parodo tikruosius žmonių veidus. Iki krizės stokojome politinių lyderių, krizė problemą tik dar pagilino. Asmeniniai interesai, politinės manipuliacijos, bendradarbiavimo nebuvimas – visa tai matome šiandien, grėsmės akivaizdoje. Visuomenė stebi situaciją ir tikrai žinos kaip vertinti politikus, kurie rudenį ateis ir prašys už juos balsuoti.
Visa tai apsunkino mūsų gyvenimą, ypač judriems, veikliems žmonėms. Jaunimui tai tapo tarsi peilis po kaklu, kai apribojus judėjimą teko skubiai persiorientuoti. Visuomenei prireikė laiko suvokti kam šios priemonės reikalingos, bet su tam tikromis išimtimis pristaikyti pavyko. Lengva nebuvo, nes ir situacija neeilinė, ekspertai teigia, kad tai didžiausia žmonijos krizė nuo II-ojo pasaulinio karo laikų.
Virusas pasiekė Lietuvą ir jo suvaldymo klausimas tapo valstybiniu reikalu. Natūralu, kad bent jau formalios lyderystės ėmėsi valstybės vadovai, nes kitos išeities tiesiog nebuvo. Vyriausybės įsteigė Valstybės ekstremaliųjų situacijų centrą, jo vadovu paskyrė sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, kuris ir buvo pagrindinė figūra viešojoje erdvėje pirmosiomis dienomis, ja lieka ir dabar. Vėliau įsijungė papildoma institucija COVID-19 valdymo komitetas, kuriam vadovauti ėmėsi premjeras Saulius Skvernelis.
Stebint pastarųjų dienų viešąją erdvę pagrindiniai klausimai kyla šie: ar krizė valdoma gerai? ar nebuvo pavėluota? Vieni giria, kiti aršiai kritikuoja A. Verygą, kai kas nori, kad situacijos valdymas pereitų į S. Skvernelio rankas, dar kiti pasigenda aktyvesnio prezidento vaidmens krizės valdymo procesuose, galų gale siūloma, kad viruso valdymo operacijoms vadovautų kariškis ar karo medikas.
Pabandykime be išanakstinio nusistatymo, objektyviai panagrinėti valdžios atstovų veiksmus, pozicijas krizės metu.
Apie didžiausios Seime frakcijos seniūną, nepopuliariausią politiką Lietuvoje Ramūną Karbauskį net nėra ką kalbėti, jis pasitraukė į šalį, o jei pasirodydavo viešai, kartodavo, kad Lietuva geriausiai pasirengusi koronaviruso suvaldymui Europoje, padėtis kontroliuojama puikiai, nieko netrūksta, esame lyderiai. Bet ar tai tikrai tiesa?
Nusikelkime į pačią pradžią. Po pirmojo užfiksuoto koronaviruso atvejo Šiauliuose surengtoje spaudos konferencijoje A. Veryga tikino, jog reagentų atlikti testams netrūksta, asmens apsaugos priemonių medikams taip pat, jos yra sandėliuose ir netrukus bus pristatytos. Deja, kaip paaiškėjo vėliau tai nebuvo tiesa. Žiniasklaidoje nuolat pradėjo lįsti anoniminiai medikų skundai apie katastrofinį apsaugos priemonių trūkumą, medikai į karą su virusu stojo praktiškai plikomis rankomis, ypač kentėjo rajonų ligoninės, kurioms priemonių trūkumas pasireiškė greičiausiai. Ir jeigu ne verslo pagalba, kuris operatyviai sureagavo į medikų, visuomenės veikėjų prašymus, aukojo pinigus reikiamoms priemonėms įsigyti – padėtis būtų tapusi katastrofiška nuo pat pirmųjų dienų.
Tam pačiam verslui dar buvo ir trukdoma, vienam iš gamintojų sutikus dideliais kiekiais gaminti dezinfekcinį skystį, beveik savaitę teko stumdytis su valdininkais dėl galimybių gauti leidimus šiai veiklai. Padėtį sunkino tai, kad kalbame apie alkoholio gamintojus, o ministras A.Veryga puikiai žinomas kaip „anti-alkoholinis ministras“, nors šiuo atveju alkoholio politika ir dezinfekcinio skysčio gamyba nesusiję dalykai.
Susirgimų daugėjant įtartinai pradėjo atrodyti mažas atliekamų testų ligai nustatyti skaičius. Iki tol ministras tvirtino, kad visko užtenka, tačiau vėliau pradėjo aiškėti, kad testų tiesiog trūksta, tad jie paprasčiausiai buvo taupomi.
Tiesa įsijungus Vyriausybei buvo užsakytos testų, apsaugos priemonių medikams siuntos, kurios pradėjo keliauti lėktuvais iš Kinijos, bet akivaizdu, kad tai buvo jau pavėluotas veiksmas, o ir žvelgdami į tuos prigrūstus lėktuvus vis tiek girdime medikus, kurie toliau sako, kad priemonių negauna. Galbūt tai jau vadybos problemos?
Faktai akivaizdžiai liudijantys, kad laiku nebuvo pasiruošta artėjančiai krizei. Bet ar dėl to reikia kalti prie kryžiaus ministrą A. Verygą?
Niekas ES nesugebėjo geriau tvarkytis už Lietuvą, visose valstybėse buvo juntamas priemonių trūkumas. Nesitvarkė geriau tai nereiškia kažkokio ypatingo pagyrimo, tačiau visi Europoje be išimties su krize tvarkėsi blogai. Visi pagiriamieji žodžiai buvo nukreipti Azijos šalių link, nes Europoje tiesiog nebuvo galima išskirti kažkokios valstybės gebančios efektyviai tvarkytis su viruso protrūkiu.
Netruko pradėti situacija naudotis opozicija, ypatingai konservatoriai Seime, kurie kartu su jiems palankia žiniasklaida kalė A. Verygą prie kryžiaus. Buvo suprasta, kad dabar palankus metas „nukalti“ ministrą ir krizės akivaizdoje pradėta politikuoti, tiek konservatoriai, tiek žiniasklaida užsimojo bet kokia kaina išversti ministrą iš posto, parodyti koks jis nekompetentingas, silpnas, negeba valdyti krizės. Kartu šviežiai opozicijos lyderiu tapusiam Gabrieliui Landsbergiui, to pačio Verygos nuskausmintai žiniasklaidai, kuri dėl alkoholio reklamos draudimo neteko reikšmingos dalies pajamų ir tikrai nėra palanki A. Verygai, įrodyti, kad jie kažko verti.
Gėdingai LRT eteryje išstojo ir eksprezidentė Dalia Grybauskaitė, naudodamasi situacija netiesiogiai ministrą išvadino asilu. Akivaizdu, kad prezidentė ilgai negalėjo tik savo šiltnamyje ramiai auginti agurkus, buvo galima tikėtis panašaus įstojimo į A. Verygos kritikų armiją.
„Žinokit, atsistojau ir paplojau namie sau viena po prezidentės pasisakymo“, - feisbuke savo euforija dalijosi europarlamentarė R. Juknevičienė. Iš kur toks žavesys? Gal prezidentė pateikė būdus kaip sustabdyti virusą? Gal pasidalino stebuklingu receptu kaip gelbėsime ekonomiką? Ne, užteko suraukti antakius ir ministrą palyginti su asilu.
Galima kaltinti A. Verygą dėl jo padarytų klaidų, kurių išties buvo, tačiau opozicija, įvairūs žurnalistai, kandenciją baigusi prezidentė čia pasirodė iš blogosios pusės, nieko patys nesiūlė, tik kritikavo.
Dar blogiau, kad šioje situacijoje melavo visi, ir R. Karbauskis, ir A. Veryga, ir G. Landsbergio vedini konservatoriai. Melas ir savi interesai ėmė viršų, susitelkimo, bendradarbiavimo siekiant įveikti krizę nebuvo.
Nemažai viešumoje komentuojančių visuomenės atstovų pasigedo aktyvesnio prezidento Gitano Nausėdos dalyvavimo, ypatingai čia reiškėsi interneto platybėse „užingridiniais“ pakrikštyti veikėjai, kurie jau iki krizės nevengdavo pašiepti G. Nausėdos.
Ar didelį visuomenės pasitikėjimą turintis G. Nausėda galėjo aktyviau sudalyvauti? Galbūt. Ypač kai buvo stokojama lyderystės, telkiančios asmenybės. Prezidentas čia turėjo galimybę sublizgėti, bet pasiūlymų kaip efektyviau valdyti krizę, aiškios pozicijos įvairiais klausimais susijusiais su krizės valdymu, ypatingai ekonominiu aspektu, pritrūko. Dažniau girdėjome vien tik kritiką – visi blogi, partijos blogos, Seimas apgailėtinas.
Visgi Prezidentūros pastangos buvo matomos siekiant stiprinti vadybą bei logistiką, kad paspartėtų trūkstamos papildomos medicininės aparatūros, reagentų, saugos priemonių įsigyjimas. Tiesa, turime prisiminti, kad prezidento galios yra labai ribotos, be to nepamirškime, kad valstybės vadovas atstovauja Lietuvą ES lygmenyje, kur darbo tikrai yra nemažai. ES šiuo metu itin susikaldžiusi, priimti sprendimus nelengva.
Premjeras Saulius Skvernelis irgi lyderystę įrodinėjo tik socialiniuose tinkluose, daugiausiai užsiimdamas viešaisiais ryšiais, keldamas nuotraukas su priemonėmis pakrautais lėktuvais ar išvydęs žurnalistės įkeltas nuotraukas su medikų kelis kartus naudotais vienkartiniais rūbais, grasindamas A. Verygai nedelsiant atleisti Kauno klinikinės ligoninės vadovą.
Tiesa, reikia pripažinti, kad įsijungus premjerui buvo nuimta dalis atsakomybių nuo A. Verygos, kuris jų jau tikrai turėjo per daug. Visi vadybiniai testų, apsaugos priemonių logistikos klausimai perėjo į premjero kontrolę.
S. Skvernelis taip pat griežtai įvertino atskirus asmenis grįžtančius į tėvynę ir nesilaikančius karantino reikalavimų, netrukus ne itin objektyvi žiniasklaida pradėjo priešinti premjerą su dauguma grįžtančių į tėvynę, nors pats piktybiškai nusiteikusių asmenų vertinimas, nors ir griežtas – buvo teisingas.
Tuo metu Seime, antradienį dėl pozicijos ir opozicijos tarpusavio asmeniškumų, politikavimo, pirmose linijose su koronavirusu kovojantys medikai liko be papildomų priedų prie atlygio. Akivaizdų fiasko patyrusį Seimą ėmėsi gelbėti premjeras, pažadėjęs algas medikams kelti jau nuo balandžio mėnesio. Progą reabilituotis Seimas turės antradienį, parlamentarai svarstys registruotą projektą, pagal kurį priedai medikams, dirbantiems koronaviruso židiniuose, būtų padidinti nuo 60 iki 100 proc.
Praeitą savaitę parlamentaras Andrius Mazuronis savo straipsnyje teigė: „funkcionuojantis, produktyviai dirbantis ir savo pareigas atliekantis Seimas valstybei šiandien yra reikalingesnis nei bet kada.“
Seimas, pasak, A. Mazuronio net negali vykdyti parlamentinės kontrolės. Vyriausybė nesijaučia atskaitinga Seimui ir šią instituciją pastatė į paribį. Į Seimo narius kasdien kreipiasi pavojingomis gyvybei sąlygomis dirbantys medikai, žmonės praneša apie neteisėtus atleidimus ar varymus nemokamų atostogų, o Seimo nariai neturi jokių galimybių su šiomis problemomis kreiptis į ministrus. Seimo nario pareiga paklausti Vyriausybės, kodėl stringa vieni ar kiti darbai. Dabar tokios galimybės nėra. Demokratinėje valstybėje, tokie Vyriausybės veiksmai neturėtų būti toleruojami, valdžios insitucijos turi bendradarbiauti tarpusavyje.
Ne tik politikoje, bet kurioje gyvenimo srityje, ypatingai krizė parodo tikruosius žmonių veidus. Iki krizės stokojome politinių lyderių, krizė problemą tik dar pagilino. Asmeniniai interesai, politinės manipuliacijos, bendradarbiavimo nebuvimas – visa tai matome šiandien, grėsmės akivaizdoje. Visuomenė stebi situaciją ir tikrai žinos kaip vertinti politikus, kurie rudenį ateis ir prašys už juos balsuoti.