Sekdamas politinius įvykius 2019 metais kartais jausdavausi, tarsi stebėčiau dramos žanro spektaklį, turintį tragikomedijos bruožų.
Politikos scenoje geriausiai jautėsi šio žanro vedliai - vyriausiasis prodiuseris Ramūnas Karbauskis ir ištikimoji, vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėja Agnė Širinskienė.
Pavyzdžiui, šių metų vasarą išvydome Seimo nario „lizingą“, kai „valstiečių“ frakcijos narė Agnė Širinskienė buvo paskolinta kitai frakcijai, taip siekiant pagelbėti koalicijos partneriams, kad šiems pavyktų sudaryti frakciją Seime. Tokie „lizinginiai“ projektai buvo negirdėti ir nematyti Lietuvos politinėje erdvėje.
Vėliau, jau rudenį, sekė Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio neatstatydinimo farsas. Bemaž keturis mėnesius tvyrojusi priešprieša tarp R. Karbauskio ir V. Pranckiečio baigėsi tuo, kad Seimo pirmininko per du balsavimus Seime nepavyko ,,iškrapštyti“ iš posto, nors R. Karbauskis, vedinas asmeninėmis ambicijomis, ne kartą reikalavo V. Pranckiečio atsistatydinimo.
Seimo pirmininkui likus poste susidarė situacija, kad Seimo pirmininko nepalaiko nei valdantieji, nei opozicija ir jis niekam neatstovauja. Vertinant pagal vakaruose egzistuojančią politinę kultūrą, Parlamento vadovas, netekęs savo deleguojamos partijos paramos ar, juolab, visos valdančiosios koalicijos palaikymo, tiesiog atsistatydina. Lietuvoje standartai kiti: visas Seimas įveliamas į dviejų žmonių asmeninę kovą, o visuomenė visa tai stebi ir susiskaldžiusi vieni kitų klausia: ,,O tu už ką? Už Pranckietį ar už Karbauskį?“ Vienas Seimo narys pasakojo linksmą istoriją, kai grįždamas namo po Seimo posėdžių jau kuris laikas sulaukia klausimo iš savo mažamečio sūnaus: „Na, ar nuėmėt šiandien Pranckietį?“ Tai rodo, kaip giliai žmonių sąmonėje įsigalėjo šis cirkas.
Kalbant apie 2019 metus, aišku, turime akcentuoti, kad tai buvo rinkiminiai metai. 2019-ųjų savivaldos, prezidento ir Europos Parlamento rinkimai buvo įdomūs ir permainingi. Kaip įprastai, daugiausia dėmesio sulaukia prezidento rinkimai ir čia nutiko vienas pozityviausių tų metų dalykų - Daukanto aikštės rūmų šeimininku tapo Gitanas Nausėda, kuris antrame ture sutriuškino konservatorių remiamą Ingridą Šimonytę. Prezidentūra iškart tapo atviresnė, prie bendro stalo sodinamos įvairios visuomenės grupės, diskutuojama, ieškoma sprendimų ir, svarbiausia, atsižvelgiama į visuomenės interesus. Taip pat nesijaučia, kad prezidentas būtų angažuotas ir pataikautų kuriai nors vienai politinei organizacijai. Jis nusiteikęs demonstruoti skandinavišką, konsensusu pagrįstą politinę kultūrą, siekdamas rasti sutarimą tarp įvairių politinių partijų ir tai yra sveikintina.
Tiesa, vidaus politikoje G. Nausėda vis dar ieško savęs - šalies vadovo deklaruota gerovės valstybė dar neįgavo aiškaus pavidalo ir čia pat tapo taikiniu politiniams marginalams. Frakcijų, partijų pavadinimuose mirga žodis „gerovė“. Naglio Puteikio vedama Centro partija nutarė tapti Centro partija - gerovės Lietuva, nuo „tvarkiečių“ atskilę Seimo nariai savo frakciją pavadino „Lietuvos gerovei“, apie kažkokią „gerovę“ pavadinimuose kalba ir partijas kuriantys Vytautas Kamblevičius su Arvydu Juozaičiu, ir nuo konservatorių atskilęs Rimantas Jonas Dagys. Manau, kad, kol prezidentas aiškiai nesuformuos gerovės Lietuvos koncepcijos, ši sąvoka bus valkiojama ir toliau, besitikint sėkmingai pasirodyti 2020-ųjų Seimo rinkimuose.
Pasibaigus rinkimų maratonui, vyriausiasis prodiuseris R. Karbauskis paklaustas, kiek šiemet vykusių rinkimų laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), atsakė: „Visus tris.“
Dauguma tik sarkastiškai prunkštelėjo, o dekonstruodami šį politinį melą dedame faktus ant stalo:
1. Lyginant su 2016 m. Seimo rinkimais, LVŽS Europos Parlamento rinkimuose iššvaistė daugiau nei 100 tūkst. rinkėjų pasitikėjimą;
2. Prezidento rinkimuose LVŽS remiamam premjerui Sauliui Skverneliui nepavyko patekti į antrąjį rinkimų turą;
3. Savivaldos rinkimuose tarp partijų pagal balsų skaičių „valstiečiai“ užėmė trečiąją vietą.
Pavyzdžiui, vakarų demokratinėse šalyse laikoma, kad rinkimai laimėti tada, kai yra užtikrinama absoliuti dauguma parlamente. Ieškome analogijų su šių metų rinkimais Lietuvoje:
1. LVŽS atveju, daugiausia balsų nebuvo surinkta nei Europarlamento rinkimuose, nei savivaldybių tarybų rinkimuose;
2. EP rinkimuose laimėti 2 mandatai iš 12;
3. Savivaldos rinkimuose dominavo rinkimų komitetai ir LVŽS daugumą gavo tik keliose savivaldybių tarybose.
Idealiu atveju, vakarietiškos partijos lyderis turėtų prisiimti atsakomybę už rinkimų rezultatus, nes, akivaizdu, jie laimėti nebuvo, tačiau faktai mumyse ir rinkėjų valia iškraipomi ir mes toliau gyvename žemos politinės kultūros aplinkoje.
Paskutinį rudens mėnesį įsisiūbavo Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus skandalas. Skandalo metu pamatėme visas senąsias nomenklatūrines „paniatkes“, kuriomis vadovaujasi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas ir pirmininko Valdemaro Tomaševskio palaikomas ministras. Viešai nuskambėjo nebent devintajam dešimtmečiui būdinga leksika iš partijos pirmininko, kad visa ši Susisiekimo ministro situacija tėra „jerunda“.
Komandiruotės į šiltus kraštus, pietūs ir vakarienės už valstybinių įmonių pinigus, giminaičiai, nakvojantys valstybės skirtame bute, ir t.t. Žurnalistų paklaustas apie minimą butą, ministras ciniškai pareiškė: „Ką norim, tą ir darom.“
Galiausiai skandalo epicentre atsidūrė „premjero keliukas“: ,,15min“ paskelbė straipsnį apie tai, kad Vilniaus rajono keliams Vyriausybė papildomai skirtų 300 tūkst. eurų. 299,9 tūkst. atiteko S. Skvernelio gatvei. Pinigus keliams perskirstyti buvo pasiūlęs susisiekimo ministras J. Narkevičius.
Po visų šių viražų iš pradžių davęs laiko ministrui pasitaisyti, vėliau pasipylus faktams kaip iš gausybės rago apie ministro veiklą, G. Nausėda net tris kartus paragino ministrą atsistatydinti. Ar kas nors išgirdo prezidento raginimą? Susisekimo ministro klausimą premjeras Saulius Skvernelis vis nukelia, V. Tomaševskis toliau šantažuoja koalicijos partnerius, esą pasitraukus J. Narkevičiui gali griūti valdančioji koalicija, o prezidentas įspraudė save į kampą su kategorišku pareiškimu ir visa drama atidėta po naujųjų metų.
Žvelgiant iš moralinės pusės, toks ministras jau seniai turėjo atsistatydinti iš savo posto, bet čia Lietuva - čia politiniai moralės standartai nuleisti iki plintuso lygio.
Kokios galimos šio sprendimo pasekmės? Mano supratimu, tai atvertų kelią 10, 11 partijų parlamente. Mažosios marginalinės partijos su savo keliais, etatiniais rėksniais ir dar didesnis chaosas nei dabar, jokio rimto darbo, tik tušti plepalai.
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas Vigilijus Jukna šiuos bandymus įvertino itin griežtai, kaip „politinių atkatų metą.“
Ir dėl to negalima nesutikti. Įvertinus paskutinius politinių partijų reitingus, gerokai žemiau 5 proc. barjero yra visi tie, kas yra koalicijoje su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad „valstiečiams“ irgi svarbu, kad koalicijos partneriams būtų atlyginta už palaikymą ir jie bet kokia kaina patektų į kitos kadencijos Seimą.
Vienas geriausių rinkimų sistemų tyrinėtojų Lietuvoje Mažvydas Jastramskis savo straipsnyje taip pat aiškiai sako: ,,Norite didesnio „bardako“ Seime? Mažinkite rinkimų kartelę.“
Blaiviai mąstantys politikai, mokslo žmones, puikiai supranta šio sprendimo pasekmes, todėl belieka tikėtis, kad Seime to blaivaus proto užteks priimti prezidento veto ir palikti kartelę tokią, kokia ji yra dabar.
Metų pabaigą vainikavo valstybės biudžeto priėmimo peripetijos. Valdančioji dauguma parodė raumenis ir 85 (balsų dauguma) balsavo už biudžeto priėmimą.Priėmus biudžetą skambėjo tokios frazės kaip: „socialiai orientuotas“, „subalansuotas“, „realistinis.“
Gerų dalykų biudžete yra: didėja pensijos, vaiko pinigai, tačiau kieno sąskaita?
Biužetas priimtas paskubomis įvedus naujus mokesčius: prisidengiant kova su tarša automobilių registracijos ir papildomo bankų pelno. Papildomų pinigų surasta kelių tiesimo ir priežiūros bei klimato kaitos programose.
Be didesnių diskusijų, neskausmingai buvo primti padidinti akcizai degalamas, alkoholiui. Bankų pelno mokestis priimtas, nes siekis apmokestinti bankus labai patinka rinkėjams, yra populiarus visuomenės akyse, kurios dauguma bankų nemėgsta. Siekis apmokestinti išskirtinai tik tam tikrus rinkos dalyvius teisės ekspertų buvo pavadintas galimai antikonstituciniu, tačiau valdančiųjų tai neišgąsdino.
Ar buvo galima didinti pensijas, vaiko pinigus nekeliant mokesčių? Iš kur paimti pinigų kelti atlyginimus mokytojams, gydytojams, ugniagesiams? Mano nuomone – yra. Ir štai galimi šaltiniai:
- Didžiulės – iki 300 mln. eurų – paskolos projektas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui gelbėti svarstomas Seime. Skolinasi AB „Klaipėdos nafta“, tačiau skolą grąžinti iki 2044 metų ir dar su palūkanomis reikės mums visiems, net ir mūsų vaikams. Štai tokią kainą mokame už taip vadinamą energetinę nepriklausomybę, nors tuos pinigus galėtume jau dabar skirti viešojo sektoriaus darbuotojams. Palyginimui, šiuo metu ugniagesys - gelbėtojas uždirba tik šiek tiek daugiau nei nekvalifikuotą darbą dirbantis darbuotojas. Tai tiesiog skandalinga.
- Valstybės kontrolė neseniai pateikė savo išvadas. Pagrindinis akcentas – jei valstybė gebėtų efektyviai valdyti kai kurias programas iš karto, būtų galima sutaupyti apie 200 mln. eurų.
- Ekonomistai jau kurį laiką pabrėžia, kad dėl grobstomo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) valstybė netenka apie 1 mlrd. eurų, dar maždaug 1 mlrd. eurų valstybė netenka per įvairias mokestines lengvatas, taip vadinamą „gyvulių ūkį.“
Tai tik keli galimi šaltiniai. Patyrę ekonomistai pasiūlytų ir daugiau, tačiau ar girdėjote, kad Seime būtų svarstoma, kaip nekeliant mokesčių rasti pinigų? Atsakymas – ne. Lengviausia nieko nesvarstant pakelti mokesčius.
Akivaizdu, kad politinėje scenoje šiais metais matėme įvairių epizodų: dažnai tragikomiškų, sunkiai paaiškinamų. 2020-aisiais norėtųsi kitokio vaizdo - su racionaliais sprendimais ir, tikėtina, su kitais veikėjais ant scenos, kurie nedarytų politinio teatro, o rūpintųsi valstybės interesais.
Politikos scenoje geriausiai jautėsi šio žanro vedliai - vyriausiasis prodiuseris Ramūnas Karbauskis ir ištikimoji, vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėja Agnė Širinskienė.
Pavyzdžiui, šių metų vasarą išvydome Seimo nario „lizingą“, kai „valstiečių“ frakcijos narė Agnė Širinskienė buvo paskolinta kitai frakcijai, taip siekiant pagelbėti koalicijos partneriams, kad šiems pavyktų sudaryti frakciją Seime. Tokie „lizinginiai“ projektai buvo negirdėti ir nematyti Lietuvos politinėje erdvėje.
Vėliau, jau rudenį, sekė Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio neatstatydinimo farsas. Bemaž keturis mėnesius tvyrojusi priešprieša tarp R. Karbauskio ir V. Pranckiečio baigėsi tuo, kad Seimo pirmininko per du balsavimus Seime nepavyko ,,iškrapštyti“ iš posto, nors R. Karbauskis, vedinas asmeninėmis ambicijomis, ne kartą reikalavo V. Pranckiečio atsistatydinimo.
Seimo pirmininkui likus poste susidarė situacija, kad Seimo pirmininko nepalaiko nei valdantieji, nei opozicija ir jis niekam neatstovauja. Vertinant pagal vakaruose egzistuojančią politinę kultūrą, Parlamento vadovas, netekęs savo deleguojamos partijos paramos ar, juolab, visos valdančiosios koalicijos palaikymo, tiesiog atsistatydina. Lietuvoje standartai kiti: visas Seimas įveliamas į dviejų žmonių asmeninę kovą, o visuomenė visa tai stebi ir susiskaldžiusi vieni kitų klausia: ,,O tu už ką? Už Pranckietį ar už Karbauskį?“ Vienas Seimo narys pasakojo linksmą istoriją, kai grįždamas namo po Seimo posėdžių jau kuris laikas sulaukia klausimo iš savo mažamečio sūnaus: „Na, ar nuėmėt šiandien Pranckietį?“ Tai rodo, kaip giliai žmonių sąmonėje įsigalėjo šis cirkas.
Kalbant apie 2019 metus, aišku, turime akcentuoti, kad tai buvo rinkiminiai metai. 2019-ųjų savivaldos, prezidento ir Europos Parlamento rinkimai buvo įdomūs ir permainingi. Kaip įprastai, daugiausia dėmesio sulaukia prezidento rinkimai ir čia nutiko vienas pozityviausių tų metų dalykų - Daukanto aikštės rūmų šeimininku tapo Gitanas Nausėda, kuris antrame ture sutriuškino konservatorių remiamą Ingridą Šimonytę. Prezidentūra iškart tapo atviresnė, prie bendro stalo sodinamos įvairios visuomenės grupės, diskutuojama, ieškoma sprendimų ir, svarbiausia, atsižvelgiama į visuomenės interesus. Taip pat nesijaučia, kad prezidentas būtų angažuotas ir pataikautų kuriai nors vienai politinei organizacijai. Jis nusiteikęs demonstruoti skandinavišką, konsensusu pagrįstą politinę kultūrą, siekdamas rasti sutarimą tarp įvairių politinių partijų ir tai yra sveikintina.
Tiesa, vidaus politikoje G. Nausėda vis dar ieško savęs - šalies vadovo deklaruota gerovės valstybė dar neįgavo aiškaus pavidalo ir čia pat tapo taikiniu politiniams marginalams. Frakcijų, partijų pavadinimuose mirga žodis „gerovė“. Naglio Puteikio vedama Centro partija nutarė tapti Centro partija - gerovės Lietuva, nuo „tvarkiečių“ atskilę Seimo nariai savo frakciją pavadino „Lietuvos gerovei“, apie kažkokią „gerovę“ pavadinimuose kalba ir partijas kuriantys Vytautas Kamblevičius su Arvydu Juozaičiu, ir nuo konservatorių atskilęs Rimantas Jonas Dagys. Manau, kad, kol prezidentas aiškiai nesuformuos gerovės Lietuvos koncepcijos, ši sąvoka bus valkiojama ir toliau, besitikint sėkmingai pasirodyti 2020-ųjų Seimo rinkimuose.
Pasibaigus rinkimų maratonui, vyriausiasis prodiuseris R. Karbauskis paklaustas, kiek šiemet vykusių rinkimų laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), atsakė: „Visus tris.“
Dauguma tik sarkastiškai prunkštelėjo, o dekonstruodami šį politinį melą dedame faktus ant stalo:
1. Lyginant su 2016 m. Seimo rinkimais, LVŽS Europos Parlamento rinkimuose iššvaistė daugiau nei 100 tūkst. rinkėjų pasitikėjimą;
2. Prezidento rinkimuose LVŽS remiamam premjerui Sauliui Skverneliui nepavyko patekti į antrąjį rinkimų turą;
3. Savivaldos rinkimuose tarp partijų pagal balsų skaičių „valstiečiai“ užėmė trečiąją vietą.
Pavyzdžiui, vakarų demokratinėse šalyse laikoma, kad rinkimai laimėti tada, kai yra užtikrinama absoliuti dauguma parlamente. Ieškome analogijų su šių metų rinkimais Lietuvoje:
1. LVŽS atveju, daugiausia balsų nebuvo surinkta nei Europarlamento rinkimuose, nei savivaldybių tarybų rinkimuose;
2. EP rinkimuose laimėti 2 mandatai iš 12;
3. Savivaldos rinkimuose dominavo rinkimų komitetai ir LVŽS daugumą gavo tik keliose savivaldybių tarybose.
Idealiu atveju, vakarietiškos partijos lyderis turėtų prisiimti atsakomybę už rinkimų rezultatus, nes, akivaizdu, jie laimėti nebuvo, tačiau faktai mumyse ir rinkėjų valia iškraipomi ir mes toliau gyvename žemos politinės kultūros aplinkoje.
Paskutinį rudens mėnesį įsisiūbavo Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus skandalas. Skandalo metu pamatėme visas senąsias nomenklatūrines „paniatkes“, kuriomis vadovaujasi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas ir pirmininko Valdemaro Tomaševskio palaikomas ministras. Viešai nuskambėjo nebent devintajam dešimtmečiui būdinga leksika iš partijos pirmininko, kad visa ši Susisiekimo ministro situacija tėra „jerunda“.
Komandiruotės į šiltus kraštus, pietūs ir vakarienės už valstybinių įmonių pinigus, giminaičiai, nakvojantys valstybės skirtame bute, ir t.t. Žurnalistų paklaustas apie minimą butą, ministras ciniškai pareiškė: „Ką norim, tą ir darom.“
Galiausiai skandalo epicentre atsidūrė „premjero keliukas“: ,,15min“ paskelbė straipsnį apie tai, kad Vilniaus rajono keliams Vyriausybė papildomai skirtų 300 tūkst. eurų. 299,9 tūkst. atiteko S. Skvernelio gatvei. Pinigus keliams perskirstyti buvo pasiūlęs susisiekimo ministras J. Narkevičius.
Po visų šių viražų iš pradžių davęs laiko ministrui pasitaisyti, vėliau pasipylus faktams kaip iš gausybės rago apie ministro veiklą, G. Nausėda net tris kartus paragino ministrą atsistatydinti. Ar kas nors išgirdo prezidento raginimą? Susisekimo ministro klausimą premjeras Saulius Skvernelis vis nukelia, V. Tomaševskis toliau šantažuoja koalicijos partnerius, esą pasitraukus J. Narkevičiui gali griūti valdančioji koalicija, o prezidentas įspraudė save į kampą su kategorišku pareiškimu ir visa drama atidėta po naujųjų metų.
Žvelgiant iš moralinės pusės, toks ministras jau seniai turėjo atsistatydinti iš savo posto, bet čia Lietuva - čia politiniai moralės standartai nuleisti iki plintuso lygio.
„Norite didesnio „bardako“ Seime? Mažinkite rinkimų kartelę.“ - Mažvydas Jastramskis.Beveik panašiu metu Seime prasidėjo batalijos dėl rinkiminės kartelės nuleidimo norint patekti į Seima. Pagal liberalo Simono Gentvilo pataisą, kartelė turėjo būti sumažinta iki 4 procentų partijoms ir iki 6 koalicijoms. Naglis Puteikis ir jį palaikantis Ramūnas Karbauskis nuėjo dar toliau – jie siūlo atitinkamai 3 ir 5 procentus.
Kokios galimos šio sprendimo pasekmės? Mano supratimu, tai atvertų kelią 10, 11 partijų parlamente. Mažosios marginalinės partijos su savo keliais, etatiniais rėksniais ir dar didesnis chaosas nei dabar, jokio rimto darbo, tik tušti plepalai.
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas Vigilijus Jukna šiuos bandymus įvertino itin griežtai, kaip „politinių atkatų metą.“
Ir dėl to negalima nesutikti. Įvertinus paskutinius politinių partijų reitingus, gerokai žemiau 5 proc. barjero yra visi tie, kas yra koalicijoje su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad „valstiečiams“ irgi svarbu, kad koalicijos partneriams būtų atlyginta už palaikymą ir jie bet kokia kaina patektų į kitos kadencijos Seimą.
Vienas geriausių rinkimų sistemų tyrinėtojų Lietuvoje Mažvydas Jastramskis savo straipsnyje taip pat aiškiai sako: ,,Norite didesnio „bardako“ Seime? Mažinkite rinkimų kartelę.“
Blaiviai mąstantys politikai, mokslo žmones, puikiai supranta šio sprendimo pasekmes, todėl belieka tikėtis, kad Seime to blaivaus proto užteks priimti prezidento veto ir palikti kartelę tokią, kokia ji yra dabar.
Metų pabaigą vainikavo valstybės biudžeto priėmimo peripetijos. Valdančioji dauguma parodė raumenis ir 85 (balsų dauguma) balsavo už biudžeto priėmimą.Priėmus biudžetą skambėjo tokios frazės kaip: „socialiai orientuotas“, „subalansuotas“, „realistinis.“
Gerų dalykų biudžete yra: didėja pensijos, vaiko pinigai, tačiau kieno sąskaita?
Biužetas priimtas paskubomis įvedus naujus mokesčius: prisidengiant kova su tarša automobilių registracijos ir papildomo bankų pelno. Papildomų pinigų surasta kelių tiesimo ir priežiūros bei klimato kaitos programose.
Be didesnių diskusijų, neskausmingai buvo primti padidinti akcizai degalamas, alkoholiui. Bankų pelno mokestis priimtas, nes siekis apmokestinti bankus labai patinka rinkėjams, yra populiarus visuomenės akyse, kurios dauguma bankų nemėgsta. Siekis apmokestinti išskirtinai tik tam tikrus rinkos dalyvius teisės ekspertų buvo pavadintas galimai antikonstituciniu, tačiau valdančiųjų tai neišgąsdino.
Ar buvo galima didinti pensijas, vaiko pinigus nekeliant mokesčių? Iš kur paimti pinigų kelti atlyginimus mokytojams, gydytojams, ugniagesiams? Mano nuomone – yra. Ir štai galimi šaltiniai:
- Didžiulės – iki 300 mln. eurų – paskolos projektas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui gelbėti svarstomas Seime. Skolinasi AB „Klaipėdos nafta“, tačiau skolą grąžinti iki 2044 metų ir dar su palūkanomis reikės mums visiems, net ir mūsų vaikams. Štai tokią kainą mokame už taip vadinamą energetinę nepriklausomybę, nors tuos pinigus galėtume jau dabar skirti viešojo sektoriaus darbuotojams. Palyginimui, šiuo metu ugniagesys - gelbėtojas uždirba tik šiek tiek daugiau nei nekvalifikuotą darbą dirbantis darbuotojas. Tai tiesiog skandalinga.
- Valstybės kontrolė neseniai pateikė savo išvadas. Pagrindinis akcentas – jei valstybė gebėtų efektyviai valdyti kai kurias programas iš karto, būtų galima sutaupyti apie 200 mln. eurų.
- Ekonomistai jau kurį laiką pabrėžia, kad dėl grobstomo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) valstybė netenka apie 1 mlrd. eurų, dar maždaug 1 mlrd. eurų valstybė netenka per įvairias mokestines lengvatas, taip vadinamą „gyvulių ūkį.“
Tai tik keli galimi šaltiniai. Patyrę ekonomistai pasiūlytų ir daugiau, tačiau ar girdėjote, kad Seime būtų svarstoma, kaip nekeliant mokesčių rasti pinigų? Atsakymas – ne. Lengviausia nieko nesvarstant pakelti mokesčius.
Akivaizdu, kad politinėje scenoje šiais metais matėme įvairių epizodų: dažnai tragikomiškų, sunkiai paaiškinamų. 2020-aisiais norėtųsi kitokio vaizdo - su racionaliais sprendimais ir, tikėtina, su kitais veikėjais ant scenos, kurie nedarytų politinio teatro, o rūpintųsi valstybės interesais.