Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) atliko tyrimą, kurio metu buvo vertinami mokinių skaitymo, matematikos, gamtos mokslų pasiekimai. Tyrime iš viso dalyvavo 79 šalys. Dar praėjusių metų pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerijoje pristatytame tyrime pasidžiaugta, kad Lietuvos 15-mečių mokymosi rezultatai nors ir neženkliai, bet gerėja. Įvertinus šalies 15-mečių skaitymo gebėjimus nustatyta, kad Lietuva yra gana žemoje, 29-36 pozicijoje. Lietuvos mokinių matematinio raštingumo rezultatai viename lygmenyje kartu su Liuksemburgo, Italijos, Slovakijos, Ispanijos, Rusijos, Vengrijos ir JAV moksleiviais. Kartu su šiomis šalimis Lietuva yra 32–37 pozicijoje iš 79.
Panaši situacija ir kalbant apie gamtos mokslus. Lietuva kartu su Ispanija, Vengrija ir Rusija užima 30–33 poziciją iš 78.
Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, komentuodamas šiuos rezultatus, sakė: „Svarbiausia, kad pagrindinės priemonės į pokyčius nutaikytos gera linkme. Matome, kad tiek skaitymo, tiek matematikos ar gamtamokslio, tiek kiti duomenys liudija, kad nesame beviltiški“, – žurnalistams sakė ministras.
Labai liūdna, kad aukščiausi švietimo vadovai džiaugiasi, jog nesame beviltiški. Tiek pats jaunimas, tiek ir švietimo vadovai turėtų būti ambicingesni, o ne džiaugtis, kad esame „ten kažkur“ per vidurį, suprask, „ne tokie jau ir beviltiški“.
Pasiekti apčiuopiamai gerų rezultatų švietime per pastaruosius metus nepavyko. Ir čia kalbame ne tik apie mūsų moksleivių pasiekimus - tai yra tik vienas iš rodiklių, rodančių švietimo sistemos ydas.
Neseniai viename iš Lietuvos politikos forumų Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys skelbė neguodžiančius faktus:„nepilnai išnaudojamas ikimokyklinis ugdymas, mokinių pasiekimai nuo 2006 metų mažesni nei EBPO šalių vidurkis, Lietuvoje profesinį mokymą įgyja 15 % mokinių, EBPO valstybėse – 46%, > 25% aukštųjų mokyklų studijų krypčių akredituotos tik su papildomomis sąlygomis, pagal mokymosi visą gyvenimą rodiklius ES užimame vos 27 vietą“.
Verta paminėti, kad į profesinio mokymo plėtrą, o taip pat ir į pastatus švietime investuota šimtai milijonų eurų.
Gąsdinanti statistika, kad net 36 % vaikų iki 5 metų, augančių socialinės rizikos šeimose, nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, o tai reiškia, kad į mokyklas ateina labai daug vaikų, kurie neturi elementariausių ugdymosi pagrindų, nes šeimose jų tiesiog negauna. Būtent ankstyvaisiais gyvenimo metais formuojasi žmogaus asmenybė, mokslas ir ugdymas tampa bene kertiniu aspektu. Jei pažvelgsime dar plačiau, ateityje didėja rizika užauginti naujas kartas, kurios gyventų iš socialinių išmokų ir išlaidos socialinei sričiai dar labiau išaugtų.
Valstybės kontrolierių pateikti duomenys rodo, kad kalbant apie bendrąjį ugdymą net 381 mokykla turėjo jungtinių klasių, daugiau nei kas trečias mokinys naudojasi korepetitorių paslaugomis (didėja pavojus, kad mokslas tampa labiau prieinamas tiems, kurie turi daugiau pinigų), daugiau nei 50% švietimui skirtų lėšų investuojama į pastatų išlaikymą (šildymas, komunaliniai patarnavimai ir kt.).
Visiškai neinvestuojama į vaikų sveikatos stiprinimą, beveik trečdalis ugdymo įstaigų net neturi stadiono, kas dešimta ugdymo įstaiga neturi sporto salės, mokyklos neturi reikiamų priemonių, fizinio aktyvumo veiklas nurašo kaip nesvarbias - pažymi Valstybės kontrolė. Viena iš to pasekmių, kad šiuo metu ES esame penkti pagal nutukusių suaugusių asmenų skaičių, ketvirtadaliu išaugo sergamumas antro tipo cukriniu diabetu, pagrindinė suaugusių mirčių priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos. Nesuvokiama, kad investavus į vaikų sveikatą dabar, visa tai atsipirks tik daug vėliau, be to, ateityje turėtume realias galimybes preventyviai užkirsti kelią galimiems sveikatos sutrikimams.
Neseniai Lietuvos Respublikos Vyriausybė (LRV) parengė Lietuvos politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo projektą. Opozicinės partijos iškarto atmetė galimybę pasirašyti šį susitarimą, švietimo ekspertai pasigedo kompleksinio požiūrio į švietimo sistemai tobulinti iškeltus tikslus.
Tada ką daryti?
Pagrindinė bėda - trūksta politinės lyderystės, asmenybių, kurios galėtų ir gebėtų vykdyti pokyčius švietimo sistemoje. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius buvo pasiklysta vizijose ir ketinimuose, kaip keisti, tobulinti, daryti pokytį švietime.
Mėgstame lygintis su kaimynais estais. Nenuostabu, kad švietimo srityje jie gerokai labiau pažengė į priekį, nes po nepriklausomybės atgavimo, užuot stoviniuodami vietoje ir vis dar besivadovaudami sovietinėmis tradicijomis, iš esmės ėmėsi reformų visose srityse. Pavyzdžiui, Estijos švietimo sistemos efektyvumas matomas tarptautiniuose reitinguose. Estijos penkiolikmečiai tarptautiniuose tyrimuose gauna vienus aukščiausių įvertinimų. Estija neretai vadinama „naująja Suomija“, ją mėgstama lyginti su Suomijos švietimo sistema, kuri pripažįstama kaip viena pažangiausių švietimo sistemų pasaulyje. Tai solidus įvertinimas mažai Baltijos valstybei.
Aukštų rezultatų švietime Estija pasiekė priėmusi drastišką sprendimą – uždarinėdami mokyklas. Natūralu, kad uždarius senus, neefektyvius pastatus atsiranda daugiau pinigų mokytojų algoms. Estijos visuomenė suprato, kad svarbiausia geras išsimokslinimas, o ne mokyklų pastatai, kurie ypač mažose savivaldybėse Lietuvoje tampa įdarbinimo agentūromis, ten dirba daugiau aptarnaujančio personalo: virėjų, valytojų, ūkio srities darbuotojų nei pačių pedagogų.
LRT Radijo naujienų tarnybos parengtame reportaže teigiama:„Norėdama gerinti švietimo kokybę, prieš dešimtmetį Estija pradėjo mokyklų tinklo reformą, kuri reiškė, kad mažoms mokykloms atokesnėse vietovėse dažnai tekdavo užsidaryti, atverti duris kitoms reikmėms arba bent jau kitoms įstaigoms atiduoti vyriausiųjų klasių moksleivius. Už valstybės duotus pinigus renovuoti turimas patalpas arba nugriauti ir jų vietoje pastatyti kitas. Šalyje įsteigta aštuoniolika visiškai naujų valstybinių gimnazijų – ir tai ne pabaiga.“
Be abejo, įvykdžius šiuos pakeitimus tektų gerokai išplėsti geltonųjų autobusiukų tinklą, kad visi vaikai, ypač iš atokesnių vietovių, galėtų saugiai pasiekti mokyklas.Lietuvoje taip pat labai bijoma, kad daug mokytojų neteks darbo. Estijos pavyzdys rodo, kad, anaiptol, po reformos daug mokytojų vietoj to, kad dirbtų nepilnu etatu, gavo didesnį krūvį, gerą algą. Mokytojų vidutinė alga Estijoje dabar siekia bendrą šalies vidutinės algos vidurkį ir toliau auga.
Estijoje politikai ėmėsi ryžtingų veiksmų, konsultavosi su mokslininkais ir pasiekė puikių rezultatų.Bet ar mes galime įsivaizduoti, kad Lietuvoje politikai ryžtųsi uždarinėti mokyklas? Tai vargiai tikėtina, nes politiškai šis žingsnis būtų nenaudingas.
Regionuose mokyklos tampa politinės agitacijos priemone. Joks meras nenorės prarasti savo įtakos zonoje esančios mokyklos su jam lojaliu direktoriumi ir per jo apygardoje išrinktą Seimo narį darys viską, kad šis Seime nepritartų mokyklų tinklo pertvarkai. Ir čia susiduriame su didele politine problema, kuri neleidžia siekti didesnio pokyčio.
Apibendrinant turėtume tikėtis, kad ir Lietuvoje pagaliau ateis naujos kartos politikai, kurie nebijos imtis ryžtingų, bet nepopuliarių sprendimų. Aklai kopijuoti nieko nereikia, tačiau gerieji pavyzdžiai užkrečia, ypač tie, kurie yra šalia mūsų ir tinka nedidelių ekonomikų valstybėms, o mažos ekonomikos valstybės negali sau leisti turėti brangios ir neefektyviai veikiančios švietimo sistemos.
Panaši situacija ir kalbant apie gamtos mokslus. Lietuva kartu su Ispanija, Vengrija ir Rusija užima 30–33 poziciją iš 78.
Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius, komentuodamas šiuos rezultatus, sakė: „Svarbiausia, kad pagrindinės priemonės į pokyčius nutaikytos gera linkme. Matome, kad tiek skaitymo, tiek matematikos ar gamtamokslio, tiek kiti duomenys liudija, kad nesame beviltiški“, – žurnalistams sakė ministras.
Labai liūdna, kad aukščiausi švietimo vadovai džiaugiasi, jog nesame beviltiški. Tiek pats jaunimas, tiek ir švietimo vadovai turėtų būti ambicingesni, o ne džiaugtis, kad esame „ten kažkur“ per vidurį, suprask, „ne tokie jau ir beviltiški“.
Pasiekti apčiuopiamai gerų rezultatų švietime per pastaruosius metus nepavyko. Ir čia kalbame ne tik apie mūsų moksleivių pasiekimus - tai yra tik vienas iš rodiklių, rodančių švietimo sistemos ydas.
Neseniai viename iš Lietuvos politikos forumų Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys skelbė neguodžiančius faktus:„nepilnai išnaudojamas ikimokyklinis ugdymas, mokinių pasiekimai nuo 2006 metų mažesni nei EBPO šalių vidurkis, Lietuvoje profesinį mokymą įgyja 15 % mokinių, EBPO valstybėse – 46%, > 25% aukštųjų mokyklų studijų krypčių akredituotos tik su papildomomis sąlygomis, pagal mokymosi visą gyvenimą rodiklius ES užimame vos 27 vietą“.
Verta paminėti, kad į profesinio mokymo plėtrą, o taip pat ir į pastatus švietime investuota šimtai milijonų eurų.
Gąsdinanti statistika, kad net 36 % vaikų iki 5 metų, augančių socialinės rizikos šeimose, nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, o tai reiškia, kad į mokyklas ateina labai daug vaikų, kurie neturi elementariausių ugdymosi pagrindų, nes šeimose jų tiesiog negauna. Būtent ankstyvaisiais gyvenimo metais formuojasi žmogaus asmenybė, mokslas ir ugdymas tampa bene kertiniu aspektu. Jei pažvelgsime dar plačiau, ateityje didėja rizika užauginti naujas kartas, kurios gyventų iš socialinių išmokų ir išlaidos socialinei sričiai dar labiau išaugtų.
Valstybės kontrolierių pateikti duomenys rodo, kad kalbant apie bendrąjį ugdymą net 381 mokykla turėjo jungtinių klasių, daugiau nei kas trečias mokinys naudojasi korepetitorių paslaugomis (didėja pavojus, kad mokslas tampa labiau prieinamas tiems, kurie turi daugiau pinigų), daugiau nei 50% švietimui skirtų lėšų investuojama į pastatų išlaikymą (šildymas, komunaliniai patarnavimai ir kt.).
Visiškai neinvestuojama į vaikų sveikatos stiprinimą, beveik trečdalis ugdymo įstaigų net neturi stadiono, kas dešimta ugdymo įstaiga neturi sporto salės, mokyklos neturi reikiamų priemonių, fizinio aktyvumo veiklas nurašo kaip nesvarbias - pažymi Valstybės kontrolė. Viena iš to pasekmių, kad šiuo metu ES esame penkti pagal nutukusių suaugusių asmenų skaičių, ketvirtadaliu išaugo sergamumas antro tipo cukriniu diabetu, pagrindinė suaugusių mirčių priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos. Nesuvokiama, kad investavus į vaikų sveikatą dabar, visa tai atsipirks tik daug vėliau, be to, ateityje turėtume realias galimybes preventyviai užkirsti kelią galimiems sveikatos sutrikimams.
Neseniai Lietuvos Respublikos Vyriausybė (LRV) parengė Lietuvos politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo projektą. Opozicinės partijos iškarto atmetė galimybę pasirašyti šį susitarimą, švietimo ekspertai pasigedo kompleksinio požiūrio į švietimo sistemai tobulinti iškeltus tikslus.
Tada ką daryti?
Pagrindinė bėda - trūksta politinės lyderystės, asmenybių, kurios galėtų ir gebėtų vykdyti pokyčius švietimo sistemoje. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius buvo pasiklysta vizijose ir ketinimuose, kaip keisti, tobulinti, daryti pokytį švietime.
Mėgstame lygintis su kaimynais estais. Nenuostabu, kad švietimo srityje jie gerokai labiau pažengė į priekį, nes po nepriklausomybės atgavimo, užuot stoviniuodami vietoje ir vis dar besivadovaudami sovietinėmis tradicijomis, iš esmės ėmėsi reformų visose srityse. Pavyzdžiui, Estijos švietimo sistemos efektyvumas matomas tarptautiniuose reitinguose. Estijos penkiolikmečiai tarptautiniuose tyrimuose gauna vienus aukščiausių įvertinimų. Estija neretai vadinama „naująja Suomija“, ją mėgstama lyginti su Suomijos švietimo sistema, kuri pripažįstama kaip viena pažangiausių švietimo sistemų pasaulyje. Tai solidus įvertinimas mažai Baltijos valstybei.
Aukštų rezultatų švietime Estija pasiekė priėmusi drastišką sprendimą – uždarinėdami mokyklas. Natūralu, kad uždarius senus, neefektyvius pastatus atsiranda daugiau pinigų mokytojų algoms. Estijos visuomenė suprato, kad svarbiausia geras išsimokslinimas, o ne mokyklų pastatai, kurie ypač mažose savivaldybėse Lietuvoje tampa įdarbinimo agentūromis, ten dirba daugiau aptarnaujančio personalo: virėjų, valytojų, ūkio srities darbuotojų nei pačių pedagogų.
LRT Radijo naujienų tarnybos parengtame reportaže teigiama:„Norėdama gerinti švietimo kokybę, prieš dešimtmetį Estija pradėjo mokyklų tinklo reformą, kuri reiškė, kad mažoms mokykloms atokesnėse vietovėse dažnai tekdavo užsidaryti, atverti duris kitoms reikmėms arba bent jau kitoms įstaigoms atiduoti vyriausiųjų klasių moksleivius. Už valstybės duotus pinigus renovuoti turimas patalpas arba nugriauti ir jų vietoje pastatyti kitas. Šalyje įsteigta aštuoniolika visiškai naujų valstybinių gimnazijų – ir tai ne pabaiga.“
Be abejo, įvykdžius šiuos pakeitimus tektų gerokai išplėsti geltonųjų autobusiukų tinklą, kad visi vaikai, ypač iš atokesnių vietovių, galėtų saugiai pasiekti mokyklas.Lietuvoje taip pat labai bijoma, kad daug mokytojų neteks darbo. Estijos pavyzdys rodo, kad, anaiptol, po reformos daug mokytojų vietoj to, kad dirbtų nepilnu etatu, gavo didesnį krūvį, gerą algą. Mokytojų vidutinė alga Estijoje dabar siekia bendrą šalies vidutinės algos vidurkį ir toliau auga.
Estijoje politikai ėmėsi ryžtingų veiksmų, konsultavosi su mokslininkais ir pasiekė puikių rezultatų.Bet ar mes galime įsivaizduoti, kad Lietuvoje politikai ryžtųsi uždarinėti mokyklas? Tai vargiai tikėtina, nes politiškai šis žingsnis būtų nenaudingas.
Regionuose mokyklos tampa politinės agitacijos priemone. Joks meras nenorės prarasti savo įtakos zonoje esančios mokyklos su jam lojaliu direktoriumi ir per jo apygardoje išrinktą Seimo narį darys viską, kad šis Seime nepritartų mokyklų tinklo pertvarkai. Ir čia susiduriame su didele politine problema, kuri neleidžia siekti didesnio pokyčio.
Apibendrinant turėtume tikėtis, kad ir Lietuvoje pagaliau ateis naujos kartos politikai, kurie nebijos imtis ryžtingų, bet nepopuliarių sprendimų. Aklai kopijuoti nieko nereikia, tačiau gerieji pavyzdžiai užkrečia, ypač tie, kurie yra šalia mūsų ir tinka nedidelių ekonomikų valstybėms, o mažos ekonomikos valstybės negali sau leisti turėti brangios ir neefektyviai veikiančios švietimo sistemos.